Interviu. Prodiuseris Kęstutis Drazdauskas: yra kur tobulėti

Kalbėjosi Elena Jasiūnaitė

Kęstutis Drazdauskas – aktyviai lietuvių kine veikiantis prodiuseris, prodiuserinės įmonės „Artbox“ steigėjas, kelių įvairiose kino industrijos srityse dirbančių įmonių („Cinevera“ , „Cineskope“ ir kt..) bendrasavininkas, Lietuvos Nepriklausomos prodiuserių asociacijos valdybos pirmininkas. Su prodiuseriu LFC kalbasi apie darbinę veiklą, lietuvių kino industriją ir joje pastaraisiais metais vykstančius pokyčius.

 Vilniaus universitete baigėte anglų kalbos ir literatūros studijas. Kodėl vis dėlto patraukė kinas?

Į kino sritį patekau atsitiktinai. Baigęs studijas pradėjau dirbti vertėju filmavimo grupėse, tada – režisieriaus asistentu. Vėliau po truputį ėmiau prodiusuoti. Tad toks buvo tas kelias – per „apkasus“. 

Pradėjote dirbti dešimtajame dešimtmetyje?

1994 metais.

Šiuo metu mūsų kino sistema yra pakankamai aiški. Galbūt galite pabandyti prisiminti anuos laikus? Kaip viskas vyko, kaip buvo dirbama?

90-aisiais, antroje dešimtmečio pusėje egzistavo būrys kūrėjų, kurie dirbti kine pradėjo dar sovietmečiu. Sistema, kurioje jie dirbo sėkmingai, žlugo ir po Nepriklausomybės atgavimo prasidėjo naujo kelio paieškos. Tuo metu šioje sferoje aš buvau visiškas naujokas, tačiau teko susidurti su Šarūno Barto studija „Kinema“, kurį laiką dirbau su Vytautu V. Landsbergiu, taip pat – viename pirmųjų Kristijono Vildžiūno filmo „Nuomos sutartis“ kūrimo etapų. Visos virtuvės gerai nežinojau, tačiau po truputį „įsivažiavau“; 90-ųjų pabaigoje jau pakankamai neblogai gaudžiausi visoje lietuvių kino sistemoje. Valstybinis finansavimas tuo metu buvo apgailėtinas, o ir infrastruktūrinė situacija buvo ne geresnė – pagrindinis kino kūrimui reikalingos įrangos šaltinis buvo „Lietuvos kino studija“. Tiesa, „Kinema“ taip pat turėjo sukaupusi kažkokią bazę, o Šarūnas Bartas apskritai buvo pirmasis režisierius, pradėjęs kurti filmus europinės koprodukcijos pagrindu, bet tai ir buvo viskas, ką turėjome. Lietuvių filmai vis dar buvo filmuojami ant kino juostos,  o tai, savaime suprantama, buvo labai brangu. Viską dar labiau komplikavo faktas, kad filmo kūrimo biudžeto struktūra buvo labai iškreipta. Jei didesnėse, turtingesnėse valstybėse kino juostos kaina sudarė tik nedidelę kino filmui skirto biudžeto dalį, mūsų atveju juostos pirkimas „suvalgydavo“ turbūt pusę visų turimų pinigų. Laboratorijos neturėjome, juostą įsiveždavome, „Lietuvos kino studijos“ pagrindinis interesas buvo aptarnauti užsienio kompanijas (daugiausiai čia dirbo amerikiečiai), todėl kuriant didesnį užsienio filmą LKS bazė būdavo „iššluojama“. Lietuviams (ir taip dirbantiems su itin mažais biudžetais) viskas dar labiau pabrangdavo, nes reikėdavo atsivežti viską, ir šviesas, ir kameras. Situacija buvo apverktina: turėjome mažai pinigų, o norint dirbti dar reikėdavo  ir permokėti.

O iš kur nuomodavotės įrangą?

Iš visur... Man yra tekę vežtis ir iš Lenkijos, ir iš Čekijos, Vokietijos, Skandinavijos valstybių. Kiekvieną kartą skaičiuodavome, kas labiausiai apsimoka. Tuo metu su partneriais ir pradėjome investavimą į kino infrastruktūros vystymą. Neturėjome didelių sumų, tačiau to užteko mažų prodiuserinių įmonių steigimui, kurios po truputį uždirbdavo iš savo vykdomos veiklos. Uždirbtus pinigus vėl perinvestuodavome ir taip „užauginome“ alternatyvią infrastruktūrą: įmones „Cinevera“, „Cineskope“, „CineFX“... Jos profesionaliai užpildė rinką ir išaugusius kino kūrimo poreikius.

Koks buvo pirmasis Jūsų savarankiškai prodiusuotas filmas ir kodėl?

Pirmasis buvo V. V. Landsbergio „Karininko romansas“ (1999 m.). Kodėl? Susipažinome su režisieriumi, susidraugavome, jis kaip tik ieškojo prodiuserio. Taip ir pradėjau jam dirbti. Dėl prodiusavimo – atlikau tik vykdančiojo prodiuserio funkciją, rūpinausi biudžeto tvarkymu, kūrybinio proceso organizavimu, nes finansavimą režisierius susirado pats. Po to buvo I. Jonyno  „Sekmadienis toks, koks yra“ (2003 m.), R. Greičiaus „Baltos dėmės mėlyname“ (2004 m.). Prie jų jau dirbau kaip pagrindinis prodiuseris. Dar, tiesa, buvo I. Miškinio „Diringas“ (2006 m.).

O kas šiais laikais yra lietuvių kino prodiuseris? Kokie tikslai, sau keliami uždaviniai?

Labai platus klausimas... Šiuo metu Lietuvoje yra prodiuseriai, kurie dirba „linksminančiojo“ kino teritorijoje, ir tie, kurie dirba autorinio, arthouse‘inio kino srityje. Pas mus mėgstama filmus skirstyti į komercinius ir nekomercinius, tačiau tai nėra labai teisinga, nemėgstu šios terminologijos. Galbūt tie filmai „taiko“ į skirtingas auditorijas, bet visi jie turi savo komercinį potencialą arba bent jau turėtų to siekti. Priklausomai nuo pobūdžio, skiriasi ir pačių prodiuserių tikslai. Vieni bando konstruoti filmus, kurie būtų ekonomiškai atsiperkantys ir neretai tokių filmų prodiuseriai nekelia sau jokių estetinių ar moralinių reikalavimų. Jų tikslas „padaryti“ filmus už tokį biudžetą, kad iš jo rodymo būtų galima užsidirbti daugiau nei buvo investuota.

Kokie Jūsų tikslai?          

Norėčiau kurti filmus, kurie būtų maksimaliai patrauklūs žiūrovams, tačiau „šaudo-gaudo“ kūriniai be turinio manęs nedomina. Man svarbūs siužetas, istorija. Mažiau patinka lyriški, „mąslūs“ filmai, kuriuos žiūrint labai sunku „perskaityti“ režisieriaus mintį. Autorinis kinas šiais laikais jau turi savų „nukrypimų“, kai už įmantrios formos nėra jokio apčiuopiamo turinio. Esu siužetinių filmų šalininkas, bet toks filmas tikrai neturėtų būti banalus. Kiti tai vadina mainstream arthouse kinu, jei galimas toks apibūdinimas.

Vis dėlto prodiusuojate lietuviškus filmus. Kodėl galvojate, kad Lietuvai apskritai jų reikia? Galbūt užtektų rodyti užsienio produkciją?

Nuo pat pradžių, kai tik pradėjau sąmoningai veikti šioje industrijoje, man buvo svarbus tas patriotinis momentas. Buvau ir esu Lietuvos patriotas, pilietis, ir man norisi, kad kitų valstybių kontekste Lietuva būtų išsivysčiusi, ori šalis. Tam reikia ir nacionalinės kultūros, o neturint savo nacionalinio kino, jai trūks vienos iš vertybių. Man svarbios lietuviškos temos, tačiau norisi dirbti prie tokių filmų, kurie būtų suprantami ne vien lietuvių auditorijai.

Ir kaip atsirenkate projektus, prie kurių dirbate?

Į viską tikriausiai reikėtų žiūrėti laiko skerspjūvyje. Kai pradėjau prodiusuoti, dėl projektų atrankos labai „nesikankindavau“, man buvo svarbus lietuviškas turinys. Nebijojau dirbti su naujais režisieriais. Susipažįsti su žmogumi, bendrauji, matai, kaip jis mąsto, ir tada bandai padėti jam įgyvendinti jo vizijas. Pirmaisiais metais nekėliau reikalavimų, kad filmas būtų kažkokio konkretaus žanro, turėtų specifinę problematiką ar panašiai. Dirbau su nemažai režisierių ir prodiusavau pirmuosius jų filmus. O tai, kad neišsivystė ilgalaikiai santykiai, jau nulemta daugelio priežasčių. Su vienu žmogumi bendrauti pavyksta geriau, su kitu – blogiau, su kažkuo po kurio laiko nebeatrandi bendrų pasaulėžiūros taškų. Žmonės keičiasi, aš – taip pat. Dabar mano situacija tokia, kad pradėjau dirbti tarptautiniame lauke, mažosiose koprodukcijose, o man siūlomą lietuvišką medžiagą atsirinkinėju nuodugniai. Man svarbi žmogaus pasaulėžiūra, jo filmuose keliamos problemos, temos. Tad vienas svarbiausių aspektų yra paties režisieriaus, scenaristo asmeninė patirtis ir jo suvokimas, apie ką norima kalbėti. Labai pavargau nuo paviršutiniškų, formalių deklaracijų, negebėjimo įsigilinti į savo temą.

Jei jau prakalbome apie režisierius – koks turėtų būti tas idealus prodiuserio ir režisieriaus santykis?

Labai svarbus paprasčiausias profesionalumas. Visi galime turėti visokių ambicijų, bet kiekvienas projektas yra ne vieno žmogaus kūrinys. Gebėjimas būti racionaliu, prisiderinti prie aplinkybių yra kertinis dalykas. Visos mano karjeros „žaizdos“ atsirado dėl to, kad režisieriai norėdavo kurti, bet negebėjo įvertinti realios situacijos. Pavyzdžiui, norint įgyvendinti tam tikrą viziją reikalingas tam tikras iš anksto numatytas biudžetas. Jei surenki kad ir ketvirtadaliu mažesnę sumą, tai reiškia, kad viziją reikia adaptuoti arba jos atsisakyti. Tačiau būna taip, kad režisierius užsispiria, trypia kojomis ir nori, kad viskas vis tiek būtų padaryta taip, kaip planuota nuo pat pradžių. Tada reikia mažinti išlaidas – dienų, per kurias reikia viską nufilmuoti, skaičių ir panašiai. Režisierius sutinka, sako, kad viskas bus padaryta, tu pradedi dirbti ir tampi savo paties darbo įkaitu. Aš visą laiką stengiuosi dirbti taip, kad nereikėtų varyti režisieriaus į kompromisus, su kuriais jis pats nesutinka. Nes kaip bebūtų, už galutinį rezultatą vis tiek bus atsakingas pats režisierius. Dėl šios priežasties norisi suteikti žmogui galimybę pasirinkti iš kelių galimų kompromisinių variantų. Bet kai žmogus nenori daryti jokių kompromisų – irgi negerai. Jei tu nutrauksi filmo gamybą per vidurį – žlugsi. Jei nenutrauksi – turbūt taip pat nepasiseks. Todėl pasikartosiu – svarbiausia yra profesionalumas. Režisierius turi gebėti įvertinti, kiek dienų jam reikia, žinoti, ką jis nori daryti, neprifilmuoti perteklinės medžiagos, kuri vis tiek atsidurs šiukšlyne, ir laikytis savo komandai duoto žodžio.

Ko Jūsų nuomone šiuo metu trūksta lietuvių kinui?

Trūksta originalių idėjų, gerų scenaristų. Iki šios dienos Lietuvoje labai gaji režisieriaus-scenaristo viename asmenyje tradicija. Turime labai talentingų režisierių, kurie nėra stiprūs scenaristai. Ir turime gerai rašančių žmonių, kurie yra prasti režisieriai. Kokybišką, autorinį filmą galima sukurti ir ne vien pagal savo parašytą scenarijų. Lietuvoje iš tiesų juntamas geras kūrybinis potencialas, tačiau kūrėjas yra amatininkas, ir tam, kad jis galėtų tobulėti, reikia dirbti nuolat, be pertraukų. Jei režisierius gali sukurti vieną filmą per trejus, ketverius metus – nebus gerai, nes gebėjimai „atbunka“. Pas mus įprasta, kad žmogus trejus metus rašo scenarijų, po to eina režisuoti. Bet per rašymo metus jis „rūdija“ kaip režisierius. Tokia užkoduota genetinė lietuvių kino „liga“. Štai režisieriai pateikia projektus, kuriems reikalingas didelis biudžetas. Valstybė į filmą investuoja kelis milijonus, o jo pažiūrėti ateina dvidešimt tūkstančių žiūrovų. Negalima taip išmetinėti pinigų... Iš tiesų čia daug problemų. Problema ir ta, kad neturime kokybiškos lietuvių kino rodymo infrastruktūros. Nėra racionalu, kai valstybė skiria pinigus produkto gamybai, bet neskiria tam, kad tas pagamintas produktas būtų pamatytas ir visiems prieinamas.

Sprendžiant šią problemą norite vystyti projektą dėl kino filmų rodymo periferijose. Kodėl manote, kad to reikia?

Projektą vystau jau kokius trejus metus ir jis nuolat transformuojasi. Šiandien to projekto neįmanoma įgyvendinti dėl nepaslankių valstybinių struktūrų. Pagrindinis šio projekto tikslas yra sukurti centralizuotą kino sklaidos modelį. Pusėje Lietuvos apskritai nėra ne tik kino teatrų, bet ir kino rodymo įrenginius turinčių salių. Tačiau tam, kad galėtum įvykdyti projektą, neužtenka vien tik turėti technines kino rodymo galimybes. Reikia žmonių, kurie sugebėtų kurti rodomų filmų programas, suprasti, ko nori auditorija ir kartu tą auditoriją ugdyti, ją formuoti, parodyti jai reikiamą judėjimo kryptį, o ne vien demonstruoti tai, ką žmonės geriausiai „perka“, nes šiuo atveju ir toliau sėkmingai „krausime“ pinigus į JAV kino industriją.

Pirmiausia norėtųsi viską skaitmenizuoti ir sukurti integruotą vieningą sistemą. Reikėtų, kad kino salės technine prasme taptų tinklu, kad būtų galima rengti interaktyvias konferencijas, tiesiogines transliacijas. Pavyzdžiui, viename mieste vyksta konkretaus filmo pristatymas, o jo transliacija tuo pačiu metu matoma ir kituose miestuose. Po to visi žiūri tą patį filmą. Be to, tam, kad kopijų nereikėtų išvežioti automobiliais, filmus reikėtų kelti į bendrus internetinius serverius. Tikriausiai viską būtų galima perkelti ir į kitą viešos prieigos platformą ir negalėjusiems atvykti į seansą suteikti galimybę pažiūrėti tą patį filmą namuose. Būtina rūpintis statistika, įvesti centralizuotą abonementų sistemą, domėtis, kas patinka patiems žiūrovams ir kurti programas, atsižvelgiant į jų pačių keliamus reikalavimus. Be abejo – nuolaidų sistemos tikslinėms grupėms, abonementai, investicijų paieškos kuriant dotuojamų abonementų sistemą toms gyventojų kategorijoms, kurie nori, bet negali jų nusipirkti.

Svarbu ir tai, kad toks tinklas būtų ir rodytojas, ir platintojas viename asmenyje. Tai labai palengvintų koordinacinį darbą. Šiuo metu filmų rodytojas yra paskutinė visos sistemos grandis, tačiau jis pasiima 50% visų iš bilietų pardavimo gaunamų pajamų. Platintojas taip pat pasiima savo „kąsnį“, ir tik maža gautos sumos dalis pasiekia prodiuserį. Jei platintojas ir rodytojas būtų sujungti, kaštai galėtų amortizuotis, liktų viena, o ne dvi maržos. Štai tokios vizijos. Tai progresyvi sistema, visame pasaulyje šiuo metu imta kvestionuoti platintojų funkcijas bei jų reikalingumą. Žinoma, duotybės yra tokios, kad šiuos kino tinklo centrus vis tiek reikės dotuoti, tačiau yra atlikti būsimos sistemos tyrimai, skaičiavimai, ir viską galima sutvarkyti taip, kad investicijos nebūtų nuostolingos. Bet realybė tokia, kad projektas reikalauja kompleksinių pastangų. Mūsų valstybėje labai sunku susodinti skirtingas valstybines institucijas tam, kad jos susitartų dėl bendro veiksmų plano. Kultūros namai priklauso miestų savivaldybėms, projekto interesai lyg ir turėtų būti Kultūros ministerijos rankose, finansai turėtų ateiti dar bent iš trijų skirtingų ministerijų, galų gale, kartu tai galėtų būti ir privačių partnerysčių projektinis laukas. Reikia bendros bazės, kuri galėtų koordinuoti bendrą visų projektui reikalingų įstaigų veiklą. Daug šia kryptimi dirbame su Lietuvos kino centru, galbūt kada nors jis ir taps bendro projekto vėliavnešiu.

Taip pat šiuo metu dirbate ir prie Kino įstatymo pataisų. Ką jame reikia keisti ir kas apsunkina lietuvių kino kūrimą?

Įstatyme yra daug labai blogų, mažiau blogų ir tiesiog blogų dalykų. Kino įstatymas buvo priimtas daugiau nei prieš dešimt metų, ir šiuo metu jis jau yra moraliai pasenęs. Jame yra daug dalykų, kurie nebeaktualūs, juos reikia išbraukti, pakeisti. Pagrindinė polemika vyksta dėl sąvokų, kažką reikia keisti, kažką – performuluoti. Nes kiekviena sąvoka įstatyme turi savas pasekmes. Yra pasikeitęs kino valdymo modelis, atsirado ir funkcionuoja Kino centras. Reikia keisti ekspertų ir valstybinio finansavimo sistemą, performuoti Kino tarybą, nes tai, kas egzistuoja dabar, nėra gero modelio pavyzdys. Septyni skirtingų sričių žmonės šiuo metu turi išmanyti viską: prodiuseriai turi vertinti literatūrines scenarijaus ir menines būsimo filmo puses, kino režisieriai ir kritikai privalo pareikšti savo nuomonę apie biudžetinės sąmatos pagrįstumą. Norisi judėti ta kryptimi, kad ekspertai vertintų tas sritis, kurias jie yra pajėgūs įvertinti adekvačiai. Sistema būtų lankstesnė, skaidresnė ir galimai – efektyvesnė. Reikėtų pergalvoti ir apie Kino centro direktoriaus atsakomybių ribas – kol kas galutinis žodis priklauso būtent jam. Turėtų būti sudarytas naujas nedidelis patariamasis darinys vietoje dabartinės Kino tarybos, kuris galėtų lygiateisiškai pritarti arba nepritarti Kino centro vykdomiems veiksmams. Atsiradus nesutarimams būtų galima kelti diskusijas ir vykdyti programų korekcijas, jei nesutarimai taptų neišsprendžiami – žodį kaip arbitras turėtų tarti Kultūros ministras.

Taip pat Kino įstatyme egzistuoja daug mažų, bet labai svarbių niuansų, kurie šiuo metu kenkia mūsų kino industrijai. Pavyzdžiui, jau yra parengtas naujas europinis Kino komunikatas, tačiau mūsų įstatyme vis dar vadovaujamasi senais jo nuostatais. Reikėtų sukurti tokią nuorodų sistemą, kad Lietuvos kino įstatymas automatiškai kistų besikeičiant europiniam Kino komunikatui. Dar vienas svarbus momentas – kino finansavimas. Šiuo metu jis pririštas prie biudžetinių metų, ir faktas, kad gautus pinigus tu privalai išleisti finansavimo metais, kino kūrimo procesui yra visiškas „peilis“. Numatytas naujas finansavimo fondas, suteikiantis kitas gauto biudžeto įsisavinimo galimybes. Taip pat numatyta ir pora papildomų finansavimo šaltinių, tačiau šioje srityje dar laukia ilgos derybos su valstybinėmis institucijomis.

Prieš dvejus metus įvesta mokestinė lengvata – ar ji turėjo realų poveikį kino gamybos sistemoje?

Kol kas ji veikia tik vienerius metus, dabar prasidėjo antrieji. Pokyčiai jaučiasi, ir gana ženkliai. Yra niuansų, kurie nėra labai geri, o pati sistema gana sunkiai pajudėjo iš vietos. Manau, kad tam įtaką padarė ir tarpinstitucinis nesusikalbėjimas – šį naują instrumentą ne visi supranta vienodai. Kažkas iki šiandien galvoja, kad tai yra dar viena valstybinė dotacija. Tačiau iš tiesų tai tik finansinis instrumentas, skirtas pritraukti privačioms lėšoms. Taip, tai yra netiesioginė valstybinė pagalba, bet ne konkurso principu skiriamas finansavimas. Žodžiu – sistema veikia, yra septini ar aštuoni filmai, kurie ja jau pasinaudojo. Bet viskas suderinus kelis papildomus poįstatyminius aktus galėtų veikti dar sklandžiau. Pavyzdžiui, šiuo metu galime matyti, kad privataus verslo sektorius, į kurį šis instrumentas ir yra nukreiptas, dar nesijaučia saugiai. Tačiau jie privalo jaustis saugiai, nes kitu atveju sistema nebeveiks. Svarbu, kad ir prodiuseriai išmoktų geriau naudotis mokestinės lengvatos suteikiamomis galimybėmis. Didžiulis pliusas lietuvių prodiuseriams yra tai, kad instrumentas yra automatinis. Prodiuseriams tereikia parengti projektą, kuris atitiktų kultūrinius reikalavimus ir pritraukti galimus investuotojus. Jei sugebi atlikti šiuos du dalykus – iš karto gauni apie 20% viso filmui reikiamo biudžeto, o tai labai naudinga vystant bendros gamybos projektus. Kaip tik šiuo metu Nepriklausoma prodiuserių asociacija gavo dalinį finansavimą rengti konferencijai, kurios metu bus pristatyti šios lengvatos klausimai. Viešinsime gerąsias praktikas, sėkmės istorijas, stengsimės, kad šie pozityvūs rezultatai pasiektų ir privatų sektorių tam, kad galintys investuoti noriau prisidėtų prie kino kūrimo.

O įsteigtas Kino centras – ar jis pateisino kino sektoriaus lūkesčius?

Kino centro įsteigimas taip pat buvo didžiulė šios srities pergalė. Situacija nėra tobula, bet pats faktas – didelis žingsnis į priekį lyginant su tuo, kad anksčiau visos įmanomos kino sritys priklausė nuo vieno Kultūros ministerijos specialisto. Visiems pokyčiams reikia laiko, bet manau, kad buvo priimti pakankamai svarbūs ir teigiamą pokytį padarę sprendimai. Štai Kanų festivalyje kiekvienais metais plečiasi Lietuvos kino matomumo laukas. Žinoma, tai ne vien Kino centro nuopelnas, tačiau jis prie to ženkliai prisideda, pavyzdžiui, šiemet Kanuose Lietuvos kino centras kartu su Latvijos ir Estijos kino centrais pasirašė trišalę bendradarbiavimo sutartį, kuri turėtų palengvinti bendrą kino gamybą ir bendrų šių šalių kino industrijų interesų atstovavimą. Kadangi su Kino centru gyvename jau kelerius metus, būtų laikas pradėti vertinti veiklos efektyvumą, atlikti tam tikrus paskaičiavimus ir analizes: kurioje sferoje rezultatai buvo geri, kurioje – nelabai, kodėl taip atsitiko, kaip valdomas biudžetas, kam skiriama per daug arba per mažai lėšų? Vystyti naują dialogą šioje srityje turėtų padėti ir pakeistas Kino įstatymas. Neramina didžiulė kadrų kaita. Šias priežastis taip pat reikėtų įvardinti ir stengtis jas pakeisti. Žodžiu – viskas vyksta ir keičiasi teigiama linkme, tačiau dar yra kur tobulėti.

Paminėjote Nepriklausomų prodiuserių asociaciją. Ar ši asociacija vienija, padeda spręsti bendras lietuvių prodiuseriams kylančias problemas?

Manau, kad taip. Svarbu paminėti, kad tai – labai maža organizacija su mažais pajėgumais, pagrindinis mūsų išlaikymo šaltinis yra pačių mokamas nario mokestis. Todėl reikia žinoti savo ribas... Dauguma veiklų vykdomos mūsų pačių laisvalaikio sąskaita. Tačiau manau, kad organizacija yra pakankamai vieninga ir naudinga jos nariams. Kiekvienos asociacijos funkcija – jai priklausančių narių interesų gynyba ir bendrų interesų propagavimas. Manau, kad šioje sferoje mes turime kuo pasigirti. Kino centro įsteigimas buvo ne vien prodiuserių veiklos rezultatas, tačiau čia mes suvaidinome nemažą vaidmenį. O kino mokestinės lengvatos įteisinime mes  tikrai „vežėme“ pagrindinį krūvį. Šiuo metu aktyviai dalyvaujame Kino įstatymo pataisų rengimo darbuose, daug dirbame tarptautinėje terpėje, esame Europos prodiuserių asociacijos nariais. Pavyzdžiui, kai buvo svarstomas naujas Europos kino komunikatas, su prodiuseriais su savo pasiūlymais, nuostatomis vykome į Europos parlamentą ir iš tiesų pavyko į komunikatą įterpti keletą kino industrijai svarbių nutarčių: buvo palengvintos europinės koprodukcijos nuostatos, sumažinti dalyvaujantiesiems privalomo turėti biudžeto procentai, o tai ypač svarbu mums ir kitoms valstybėms, kurių filmų biudžetai yra labai maži. Todėl Nepriklausomų prodiuserių asociacijoje stengiamės padaryti kiek įmanoma daugiau, kiek tik pajėgiame – tiek ir dirbame.

Su kokiomis problemomis. be jau įvardintų, šiuo metu susiduria lietuvių prodiuseriai?

Vertinant iš ekonominės, „techninės“, pusės – dabartinėje finansinėje situacijoje yra pakankamai sudėtinga dirbti prie didelių apimčių projektų. Tai tikrai nemenkas trukdis. Pati audiovizualinė sistema nėra tolygiai išsivysčiusi, daug dalykų nevisiškai atitinka išsivysčiusių valstybių kino industrijų standartus. Europos audiovizualiniame sektoriuje įprastai egzistuoja bent keli finansavimo šaltiniai. Pavyzdžiui, svarbų vaidmenį čia atlieka nacionalinės televizijos, ypač – nacionaliniai transliuotojai. Nebijau pasakyti, kad Lietuvoje nacionalinė televizija niekaip nedalyvauja kino gamyboje. Net jei pavyksta su televizija priimti bendrą susitarimą, kad ji prie projekto prisijungtų kaip koprodiuseris, atnešamos sumos yra tokios juokingos, kad net nesinori jų įvardinti. Televizijų nedalyvavimas yra didžiulė bėda. Kartu, nors ir turėtų, tame nedalyvauja ir savivaldybės. Tad liekame tik su vienu finansuotoju – Lietuvos kino centru. O jis dotuoja tik iš dalies, nes taip nuspręsta pagal Europos komunikatą. Tai reiškia, kad prodiuseris likusius pinigus turi susirinkti pats. Iš kur? Tai yra esminė sisteminė problema. Neegzistuoja išankstinė filmų pardavimų sistema, visi bijo, bilietų pardavimų skaičiai per menki. Mes turime tik vieną įrankį iš penkių galimų, o televizijos nenoras dalyvauti uždaro ir dar kelis papildomus kelius. Tarkime, būtų galima dalyvauti Creative Europe programoje. Jie siūlo papildomas finansavimo formas tiems, kurie dirba kartu su nacionalinėmis televizijomis. Jei turi tris ar daugiau nacionalinių transliuotojų, tu gali kreiptis į tam tikrą „kišenėlę“ ir gauti daugiau pinigų filmui. Bet jei nacionalinis transliuotojas nedalyvauja, jam neįdomus tavo produktas, kodėl jis turėtų būti įdomus kam nors kitam? Jeigu su savo filmu kreipiesi į kokią nors Švedijos televiziją, jie tavęs klausia, ar projekte dalyvauja ir tavo valstybės nacionalinis transliuotojas. Kai atsakai neigiamai, jiems tuoj pat kyla klausimas, kodėl jie turėtų prisijungti, jei mūsų filmas neįdomus mūsų pačių nacionalinei televizijai?

 

Na, o apie likusią problemų dalį mes jau kalbėjome... Ta pati sklaidos problema, nors Kino centras dabar jau ima žengti šios problemos sprendimui reikiamus pirmuosius žingsnius. Tačiau de facto šiuo metu lietuvių prodiuseriui su savo filmu konkuruoti su didžiosiomis kino industrijomis vis dar yra labai sunku. Be to, ir pati sritis labai lėtai „augina“ jai reikiamus žmones. Aš net nekalbu apie kūrėjus, kalbu apie pačią sritį, techninį personalą: kostiumo dailininkus, kino dailininkus, rekvizitininkus, operatorių asistentus. Jei Lietuvoje filmuojamas koks nors užsienio filmas – tai beveik nebeįmanoma suformuoti kitą filmavimo grupę, visi reikalingi žmonės būna užimti.

Paskutinis klausimas – apie „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. Kaip manote, šie apdovanojimai - tiesiog blizgutis ar iš tiesų atspindi realią mūsų kino situaciją?

Sudėtingas klausimas. Aš manau, kad patys apdovanojimai yra labai sveikintini ir reikalingi. Dalį sveikos kino industrijos ar srities, kaip tai bepavadintum, sudaro tas „glamūras“, įvaizdis. Tai yra tam tikras kultas ir jį reikia formuoti. Nacionaliniai apdovanojimai yra vienas būdų palaikyti šią aurą. Labai svarbu, kad ir patys šios srities žmonės gautų jiems priklausančią matomumo, pagarbos ar pagyrų dozę. Kiti klausimai labiau techninio pobūdžio. Pavyzdžiui, kas nulemia pačių apdovanojimų struktūrą ir panašiai. Įprastai per laiką šie dalykai susiformuoja. Be abejo, yra kažkokie interesai, jie matosi, bet tikiuosi, kad kada nors išsispręs ir tai. Gerai, kad „Sidabrinė gervė“ iš kino ir televizijos apdovanojimų pagaliau tapo vien tik kino apdovanojimais.

 

O dėl realios situacijos atspindėjimo... Jei žiūrėsime subjektyviai, nei vieni apdovanojimai nebus tais, kurie situaciją atspindės idealiai. Būkime vargšai, bet teisingi – kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Manau, kad tai yra pakankamai neblogai bendrą situaciją atspindintis renginys. Pati sistema yra gera, kelias teikti darbus apdovanojimams visiems atviras. Kriterijai, kuriuose nurodyta, kas gali būti nominuotas, kas – ne, dar yra pakankamai skaidrūs. Klausimų turėčiau svarstant pačių akademijos narių tapimą akademijos nariais ir tai, kiek žmonių renka bei kokiais principais remiantis išrenkami pagrindiniai nominantai bei nugalėtojai. Bet vėlgi... Apdovanojimai yra jau egzistuojanti sistema ir reikia tikėtis, kad galiausiai jų rezultatai taps ne trijų ar keliolikos, o žymiai platesnio žmonių rato sprendimas.

lfc.lt informacija