KLAUDIJA MATVEJEVAITĖ – KYLANTI ŠIUOLAIKINIO KINO KŪRĖJA

Klaudija Matvejevaitė – jaunoji lietuvių kino režisierė, jubiliejiniame, 15-us metus vykusio Tarptautinio Europos šalių kino forumo „SCANORAMA“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“ nepalikusi abejingų ir nuskynusi visus laurus. Klaudija tapo absoliučia nugalėtoja –  trumpametražis filmas „Paskutinė diena“ įvertintas geriausiu.

Režisierei atiteko Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „AVAKA“ įsteigtas  3000 eurų piniginis prizas bei „Vilniaus kino klasterio“ įsteigtas 12 0000 eurų piniginis prizas būsimam kino projektui.

Dalinamės interviu su režisiere Klaudija Matvejevaite.

Klaudija, ar tikėjotės laimėti „Naujojo Baltijos kelio“ programoje?

Aišku, laimėti norėjom ir –  turbūt kaip ir visi –  šiek tiek tikėjomės. Bet jau dalyvavimas „Scanoramoje“ mums buvo didelis įvykis.

Kaip Jums apskritai gimsta kūrybinės idėjos? Iš kur jų semiatės?

Kiekvieną dieną aplink vyksta tiek daug dalykų, kad būtų labai sunku nerasti, iš kur semtis idėjų. Man atrodo, kad didžiausias iššūkis yra ne rasti ar sugalvoti istoriją, bet suprasti, ar iš šimto istorijų būtent šita yra verta papasakoti. Bet aš labai pasitikiu nuojauta, ir per keletą studijų ir darbų metų išmokau, kad jei tiki pirma į galvą atėjusia istorija, svarbu neieškoti dėl ieškojimo, o tiesiog imti ir daryti. Turbūt taip yra ne tik kine ar mene, bet visose gyvenimo situacijose - pirmasis į galvą atėjęs sprendimas dažniausiai būna pats geriausias. Didysis darbas prasideda, kai reikia istoriją išgryninti, apdirbti, paruošti taip, kad būtų įdomi ne tik tau pačiam, kad būtų aiški ir atpažįstama.

 Trumpai papasakokite, kaip kinas atsirado Jūsų gyvenime?

Būdama vienuolikos nufilmavau video apie taisyklingos kalbos svarbą mokykliniam konkursui ir laimėjau keliasdešimties litų prizą. Tada nusprendžiau, kad filmų kūrimas yra pats įdomiausias ir finansiškai naudingiausias gyvenimo kelias. Be to, iškart jaučiau palaikymą, nes kinas draugams ir pažįstamiems atrodė kaip kažkas ypatingo ir labai kieto. Net ir dabar dažnai jaučiu tam tikrą pagarbą iš žmonių, nesusijusių su kinu, vien dėl to, kad kažkaip dalyvauju tame procese. Skamba banaliai, bet jis tikrai yra užburiantis ir labai azartiškas. Bet turbūt didžiausią įtaką padarė šeima – mano tėvai žurnalistai, bet visą gyvenimą labai sirgo kinu ir prieš keletą metų pagaliau pradėjo patys daryti puikius dokumentinius filmus. Turbūt aš tiesiog užsikrėčiau nuo jų.

Kaip atsirado filmo „Paskutinė diena“ idėja? Kokią žinutę norėjote išsiųsti žiūrovams?

Praėjusį rudenį sunkiai sirgo mano močiutė. Žinojome, kad pasveikti jai galimybės nėra ir liko gyventi gal dienos, gal savaitės. Šeimoje dėl to buvo labai keistos nuotaikos – tam tikras bejėgiškumas ir nežinojimas, kaip tokiomis aplinkybėmis elgtis. Tuo metu į mano rankas netyčia pateko Jaroslavo Melniko apysaka „Likimų knyga“, kurioje pasakojama apie laiką ateityje, kai kiekvienas žmogus gali sužinoti tikslią savo mirties datą. Iškart pagalvojau, kad tai tikrai man likimo siųsta knyga, nes joje buvo visi tie jausmai, kurie tuo metu mane supo – tik išmintingai, koncentruotai ir tikrai užrašyti. Todėl nusprendžiau pabandyti ekranizuoti „Likimų knygą“. Pradžioje buvo nedrąsu, dėl teksto kokybės ir sudėtingos temos, dėl to bandžiau versti save galvoti apie kitus variantus, bet visada sugrįždavau prie šio.

Kaip filmas palietė jus pačią? Ar pavyko viskas taip, kaip norėjote?

Turbūt neįmanoma būti iki galo patenkintam tuo, į ką įdėjai daug jėgų ir širdies, bet aš iš tikrųjų labai laiminga, nes man filmas atnešė daug lūžių gyvenime. Anksčiau dažnai galvodavau, kodėl negaliu būti tokia arba elgtis taip, kaip jaučiu, kad reikėtų, būtų geriau ir man, ir kitiems, jausdavausi dėl to kalta. Bet kai galvojau apie filmo personažus, o ypač kalbėjau su aktoriais, vis aiškėjo, kad reikia visada stengtis būti geresniam, jautresniam, bet jei ne visada pavyksta, tai yra normalu ir reikia ne graužti save, o priimti kaip pamoką. „Paskutinės dienos“ personažai elgiasi visiškai neadekvačiai, visai netyčia skaudindami vienas kitą, bet užtenka susėsti visiems ant sofos pažiūrėti futbolo ir vėl viskas gerai, nes jie yra šeima ir to neįmanoma ištrinti ar sunaikinti. Taip vyksta ir kiekvieną dieną, reikia mokėti užmiršti, paleisti, atleisti (sau ar kitiems), kitaip išprotėtume. Tokia buvo didžiausia išmokta pamoka, o didžiausias laimėjimas buvo fantastiška komanda, kuri padovanojo stiprų pasitikėjimą savimi ir kitais. Su operatore Odeta Riškute tiek laiko praleisdavom kartu, kad dabar būtų nebeįmanoma atsekti, kam ar kaip gimė kai kurios idėjos. O aikštelė buvo lengva, smagi ir be galo palaikanti, dėl to atsirado daug drąsos. Iš pat pradžių jaučiau, kad tokią istoriją norisi pasakoti labai paprastomis priemonėmis - viena diena, vienas namas, stambūs planai, kasdieniška kalba. Bet buvo truputį neramu, ar toks filmas bus paveikus, nes dabar visko aplink tiek daug, visi laukia naujų atradimų, naujų formų ieškojimų, nori būti nustebinti, ir dažnai paprastumas painiojamas su banalumu ar primityvumu. Bet pradėjus kalbėtis su komanda paaiškėjo, kad kai kalbi paprastai, daugelis atranda panašumų su savo patyrimais, atpažįsta tam tikras detales. Ir ta baimė visiškai dingo.

Koks laukia tolimesnis filmo kelias? Ar turite planų parodyti filmą pasauliui, keliauti po festivalius?

Labai tikimės pakeliauti po pasaulio festivalius, nes labai įdomu, kaip į tokį daugeliu atžvilgių labai lietuvišką filmą žiūrės užsienio auditorija. Ar supras humorą, dvikalbystės momentą, ironiją labai lietuviams būdingai keistenybei, kai senoliai metų metus ruošiasi patys savo laidotuvėms. Man atrodo, kad be šių dalykų visa istorija netektų prasmės. Aišku, filmą stengsimės dar kuo daugiau kartų parodyti ir Lietuvoje.

 Ar jau sugalvojote, kur išleisite AVAKA prizą ? Gal jau turite minčių naujiems projektams?

Pavasarį filmuosime naują filmą, kuris bus mano ir Odetos baigiamasis studijų darbas. Tai bus labai nostalgiška ir graži istorija. Veiksmas vyks praeityje, dėl to jau seniai pradėjome galvoti, už ką reikės filmuoti, nes istorinis filmas – net ir trumpametražis – yra didelis iššūkis ir kūrybiškai, ir finansiškai. Dabar, su AVAKA ir Vilniaus kino klasterio pagalba, bus daug lengviau.

AVAKA informacija