Šioje mėnesio interviu serijoje EDN sutelkia dėmesį į vieną iš savo gausybės narių, norėdami parodyti abu narius dėmesio centre bei EDN grupės narių įvairovę. Mūsų 2015 m. rugpjūčio mėnesio EDN narys yra Dagnė Vildžiūnaitė, prodiuserė, “Just a Moment” vadovė, Lietuva.

EDN, taip pat kalbėjo su Dagne Vildžiūnaite apie jos naujausius dokumentinius filmus “Meistras ir Margarita” ir  “Aš už tave pakalbėsiu” (pavadinimas anglų k. “When We Talk About KGB”), jos dalyvavimą EURODOC ir EAVE darbo studijų programose bei dokumentinių filmų kūrimo situaciją Lietuvoje.

Dagne Vildziunaite yra baigusi EAVE 2012, EX-ORIENTE 2011 ir EURODOC 2010, taip pat ji turi bakalauro laipsnį psichologijoje bei TV ir kino vadyboje. Nuo 2003 metų ji dirbo kaip laisvai samdoma prodiuserė,  teksto rašytoja ir komunikacijos koordinatore. 2007 metais ji įsteigė prodiuserių bendrovę “Just a Moment” – Vilniuje įsikūrusią nepriklausomą prodiuserių kompaniją gaminančią dokumentinius iir grožinius filmus.

Tarp paskutinių, jos kaip prodiuserės darbų yra “Nesamas Laikas” (Mykolas Vildžiūnas), “Meistras ir Tatjana” (Giedrė Žickytė), “Kaip mes žaidėme revoliuciją” (Giedrė Žickytė), Igruški (Lina Luzyte), “Tėvas” (Marat Sargsyan) ir “Julia” (J. Jackie Baier).

EDN: Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie savo kilmę ir savo kelią į filmų prodiusavimą?

DV: Aš pradėjau savo kelionę per audiovizualines džiungles 2004 m. ir tai mane paskatino įkurti savo televizijos ir filmų gamybos kompaniją “Just a Moment” 2007 m. pabaigoje. Šiuo laikotarpiu aš dirbau kaip prodiusere, vykdomąja prodiusere arba komunikacijos vadybininku keliose televizijos laidose, viešuose kultūriniuose renginiuose, edukacinėse programose ir praktiškai išmokau valdyti įvairaus masto projektus – nuo vienos dienos viešų renginių iki 20 serijų TV laidų. Siekdama suderinti šią praktiką su teorija, aš išklausiau vienerių metų ekonomikos kursą ─ ir praleidau ketverius metus studijuodama kino ir TV vadybą. Bet realybėje mano diplomus turėjo pasirašyti kiti mokytojai – mano režisieriai ir kolegos, su kuriais susipažinau EAVE ir EURODOC – tobulinimosi kursai, kurie yra skirti gražioms asmenybėms, turintiems rimtų ambicijų filmų kūryboje.

EDN: Kas Jus paskatino įkurti savo asmeninę įmonę 2007 m?

DV: Aš manau, tai buvo gana paprasta motyvacija – aš susipažinau su režisieriumi Mykolu Vildžiūnu ir mes norėjome dirbti kartu. Norėdami žengti savo pirmuosius žingsnius dėl finansavimo, mes turėjome turėti tam tikrą juridinį statusą. Tai buvo mūsų kompanijos pradžia.

EDN: Savo bendrovėje Jūs dirbate ir su grožine literatūra ir su dokumentika. Ar projektuose, kuriuose Jūs dalyvaujate yra bendra tema, stilius arba žanras ir kaip Jūs pasirenkate projektus, kuriuos norite prodiusuoti?

DV: Man nelabai rūpi filmo, su kuriuo aš dirbu tipas ar net žanras. Bet yra dar trys klausimai, kuriuos aš užduočiau prieš pradėdama kažką naujo. Svarbiausias klausimas: Ar aš turėčiau būti suinteresuota, susirūpinusi ar kaip nors kitaip susijusi su filmo tema? Tiesiog nešvaistau brangaus laiko beprasmiams dalykams. Taip pat žmonės yra labai svarbūs. Aš tikiu, jog darbas su tinkamais žmonėmis dėl mažesnio dalyko gali duoti geresnių rezultatų nei darbas su netinkama komanda įgyvendinant ambicingą projektą. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra susijęs su atsakomybe, kurią jaučiu būdama kino prodiusere. Aš tikiu, kad filmas yra ypač stipri propagandos ir reklamos priemonė. Todėl aš renkuosi “parduoti” tik tas idėjas ir vertybes, kurios, mano manymu, yra teisingos. Pavyzdžiui,Jūs niekada negalėsite ateiti pas mane su karines idėjas propaguojančiu projektu.

EDN: Pernai Jūs baigėte dokumentiką “Meistras ir Tatjana”, režisuotą Giedrės Žickytės. Be kitų pripažinimų, filmas laimėjo 4 Sidabrines Gerves (kasmetiniai apdovanojimai, kuriuos teikia Lietuvos kino akademija) – geriausias dokumentinis filmas, geriausia kinematografija, geriausias montažas ir geriausias režisierius. Ar galėtumėte trumpai pasakyti apie ką yra filmas ir kaip Jūs įsitraukėte į projektą?

DV: kartu su Giedre aš pradėjau savo pirmąjį vaidybinį dokumentinį filmą – “Kaip mes žaidėme revoliuciją” ir kol dirbome prie mūsų pirmojo dokumentinio filmo, mes pradėjome “Meistrą ir Tatjaną”. Filmas pasakoja apie nepaprastai talentingo Lietuvos fotografo Vito Luckaus gyvenimo ir meilės istoriją. Kai kurie jį vadino pamišėliu, kiti – genijumi. Nes savo bute jis augino gyvą liūtą. Nes jis buvo pirmasis peržengęs Lietuvos aplinką ir dokumentavo spontanišką Sovietų respublikų tikrovę. Ji gyveno Vilniuje su savo gražia žmona Tatjana. Jie buvo gyvybinga 60-ųjų pora. Lygiai tokie pat buvo gyvybingi jų namai, visada pilni žmonių, vyno, naktinių pokalbių, svečių iš tolimiausių Sovietų Sąjungos vietų. Jo nuotraukos, kaip ir ekscentriškas gyvenimo būdas daro įspūdį iki šiol. Šio lietuvių menininko gyvenimas yra parodomas per santykius su Tatjana  Aldag, kuri tapo daugiau nei mūza jo gyvenime.

EDN: Kokia tai turi reikšmę, jog filmas nacionaliniu mastu sulaukė tokio didelio pripažinimo? Tai turi būti retas atvejis – jei kada nors – dokumentinis filmas pasiims geriausio režisieriaus apdovanojimą?

DV: Kaip aš žinau, tai tik antrasis dokumentinis filmas su keturiais nacionaliniais apdovanojimais. Ir savaime suprantame tai reiškia gerus dalykus. Visų pirma, tai didžiulis žingsnis filmo režisieriai Giedrei. Ji gavo geriausią dokumentiką ir geriausią režisierių. Kas gali norėti daugiau? Kitas svarbus dalykas yra tas, kad mes pradedame kino platinimą šį spalį ir tai tikrai yra stipri pardavimo vieta. Keturi nacionaliniai apdovanojimai yra puiki žaidimo korta kai kovojama su įprastu skepticizmu žiūrint dokumentinius filmus kino teatruose.

EDN: Kaip Jūs finansavote filmą? Ar jis remiamas tik lėšomis iš Lietuvos?

DV: Žinoma, pagrindinės finansavimo įstaigos yra Lietuvos kino centras ir Lietuvos kultūros ministerija. Mes taip pat gavome CREATIVE EUROPE palaikymą  ir SVT įsipareigojo Emelie Persson, K Special kultūros lizdo užsakymo redaktorius. Mūsų pačių investicijos taip pat buvo finansavimo dalis.

EDN: Kaip Jūs matote tarptautinį filmo potencialą ir savo platinimo strategiją, nes jis pasakoja apie lietuvių kultūros asmenybę, kuri nėra pažįstama plačiajai tarptautinei auditorijai?

DV: Kalbant apie platinimą tarptautiniu mastu, per šiuos metus sukūriau savo strategiją. Kiekvieną naują dokumentiką aš patikrinu dviejose ar trijose – tiek didesnėse, tiek mažesnėse – pardavimo įmonėse. Jei jie nesiima filmo, nes sunku jį parduoti transliuotojam, aš negaišiu laiko ieškodama bent kažkokios kompanijos norinčios ją perimti ir tada koncentruojuosi į festivalius. Žinoma, būti “nelengvai parduodamu filmu taip pat reiškia, jog nebus lengva parduoti festivaliams, bet aš bent jau galiu suteikti galimybę režisieriams keliauti ir pristatyti paskutinių  3arba  5 metų darbo rezultatus. Ta pati istorija nutiko ir su šiuo filmu. Vito Luckaus vardo nepakanka parduoti, bet filmas jau pradėjo savo kelionę ir geri gandai apie jį greitai sklinda.

EDN: Jūs baigėte ir EAVE, ir EURODOC. Kokia buvo Jūsų motyvacija dalyvauti abiejose programose ir kaip tai buvo naudinga Jūsų karjerai praktiniu požiūriu bei Jūsų tarptautinio tinklo atžvilgiu?

DV: Kaip jau minėjau šias dvi darbo studijas ir ten sutikti žmones buvo mano tikrieji mokytojai. EURODOC pirmos sesijos metu daugelis dalykų man buvo nauja ir viena galima buvo pasakyti, jog EURODOC aš gavau Bakalauro laipsnį, o EAVE aš gavau magistro laipsnį. Lietuvoje mes neturime geros filmų gamybos mokyklos ir tuo metu kai aš pradėjau savo įmonę Lietuvoje nebuvo profesionalių kursų, kuriuos galėtumėte lankyti Lietuvoje. Iki to laiko aš jau buvau sukūrusi šeimą ir aš negalėjau skirti dar ketverius metus kasdienėms studijoms užsienyje. Todėl aš viską supratau labai greitai – kad tokios galimybės ir modeliai kaip EURODOC ir EAVE yra geriausi variantai man. Jie skirti žmonėms, kurie turi stiprią motyvaciją išmokti daugiau ir viziją kaip panaudoti šias žinias savo darbe.

Ir aišku, tai geriausias būdas sutikti žmones –Jūs leidžiate su jais laiką, galite diskutuoti ne tik profesionaliai bet ir apie pagrindines temas ir būtent tai jųs turite padaryti prieš pradėdami ilgalaikį verslą ir meninę draugystę. Šia prasme mes esame labai specifinis verslas –ant Jūsų stalo yra krūvos susitarimų, o aplink stalą kūrybingų žmonių gauja.

EDN: Viena iš EAVE darbo studijų įvyks Lietuvoje 2016 m. ir čia Jūs būsite vietinis organizatorius. Kas motyvavo Jus priimti šį vaidmenį ir ar galite pateikti keletą įžvalgų apie dokumentinių filmų gamybos aplinką Lietuvoje? Kokios yra finansavimo galimybės dokumentikai? Kokie TV kanalai perka arba kartu prodiusuoja dokumentinius filmus?

DV: Praeitais metais, aš taip pat organizavau trečiąją EURODOC sesiją Vilniuje. Todėl aš neturėjau abejonių priimdama šį vaidmenį su EAVE dirbtuvėmis. Yra daug priežasčių kodėl aš tai darau. Visų pirma, aš esu labai laiminga galėdama atvesti didžiulį skaičių tarptautinių prodiuserių į savo šalį. Savaime suprantama, mes turime puikius prodiuserius ir mūsų Kino Centras reklamuoja Lietuvą kaip potencialų bendros gamybos partnerį, bet kaip žinote vien reklamos “negana”. Tuo pačiu metu tai yra puiki galimybė Lietuvos kolegoms (ypač jauniesiems) sutikti visus tuos žmones be laiko gaišimo ir pinigų, kurių jie neturi. Man asmeniškai, tai taip pat kitas būdas susitikti žmones. Ir jei kalbėsime konkrečiai – tai viskas apie davimą ir dalijimąsi. Tai yra tokių darbo studijų pagrindas, kai aš dalinuosi savo darbu ir asmeniniu gyvenimu.

Kalbant apie gamybos aplinką, mes viską turime -puikios vietovės, labai geri specialistai, mokesčių lengvatos, kūrybingi prodiuseriai. Tačiau, žinoma, užsienio režisierius ir / arba prodiuseris taip pat turi turėti motyvacijos čia atvykti ir dirbti. Nors, aš manau, kad reklama neturi apribojimų, tačiau parduodant savo paslaugą arba produktą riba yra. Aš galiu parodyti visas galimybes ir garantuoti kokybę , bet aš netikiu pardavimo motyvacija… Lietuvos kino centras yra vienintelė galimybė finansuoti tarptautinius dokumentinius filmus ir yra trys svarbūs dalykai, kuriuos reikia žinoti prieš pasirenkant Lietuvą kaip savo bendros gamybos partnere – 100% lietuvos fondo paramos turi būti išleista Lietuvoje, pagrindiniai pinigai turi būti vietoje ir Jūs turite turėti kūrybinį indėlį iš Lietuvos. LRT (Nacionalinis transliuotojas) dalyvavo bendroje gamyboje tik indėliais natūra (archyvine medžiaga, šaudymo įranga, redagavimo paslaugomis ir t.t.). Aš žinau, jog dabar kai kurie projektai gavo finansinę paramą, bet jie yra stipriai susiję su Lietuvos istorija.

EDN: Ar Jūs turite kokių nors patarimų tarptautiniam prodiuseriui, norinčiam dirbti Lietuvoje arba kuris turi projektą aktualų bendradarbiavimui su lietuviais?

DV: Mes esame nedidelė šalis ir mūsų fondas nėra turtingiausias Europoje ir gauname tik kelis užsakymus per metus. Tai reiškia, kad aktyvūs patikimi gamintojai tikrai planuoja savo laiko tarpsnius. Tai reiškia, kad jie nevykdys daugiau nei trijų projektų vieno užsakymo metu ir negaus paramos daugiau nei 2 projektams. Tai nėra taisyklės, bet tokia realybė. Todėl siūlyčiau ateiti kaip galima anksčiau. Ateikite vieneriais metais anksčiau, nei planuojate kreiptis ir būtinai pateikite bent dalį finansavimo paraiškos pateikimo metu. Kai pasirašote sutartį su mūsų fondu, turite turėti visą likusį finansavimą.

EDN: Su kokiais naujais projektais Jūs dirbate šiuo metu?

DV: Šiuo metu aš baigiu du puikius filmus. Vienas yra kitas “When We Talk About KGB”  italų režisieriaus Maximilien Dejoie ir lietuvių režisierės Virginijos Vareikytės. Šis bendras darbas su Italijos kompanija “Indastria Film” yra gražus filmas, pasakojantis penkias asmenines atleidimo ir susitaikymo su praeitimi istorijas.

Tai yra istorijos, kurios liko sovietinių nusikaltimų ir euforijos sielvarto šešėlyje kovoje už laisvę. Tuo pačiu metu tai yra kažkas apie “gimimą tam tikru istorijos laikotarpiu, kuris meta iššūkį kiekvienam asmeniui skirtingai”. Mano nuomone, būtent ši tema daro filmą įdomiu šiai dienai, kai visiems reikia surasti savo individualų kelią, šiame kylančių konfliktų ir nesusipratimų tarp skirtingų tautų, religijų ir žemynu etape.

Kitas yra vaidybinis filmas, kurį režisuoja Lina Lužytė, režisavusi dokumentinį filmą “igruški”, bendradarbiaujant su rumunų partneriu “Alien Film”. Jis pasakoja apie iš pažiūros draugišką trijų šeimos narių, gyvenančių savo įprastą gyvenimą, istoriją. Bet vieną 11-metų amžiaus duktė pabėga iš namų ir pasako policijai, kad ji neturi nei motinos, nei tėvo.

Taip pat aš esu mažs dalies bendradarbiaujantis prodiuseris naujo Igorio Cobileanskio filmo pavadinimu “Eastern Business” prodiusuotu mūsų rumunų partneriu “Alien Film”. Šiuo metu mes filmuojame su lietuvių DOP Feliksu Abrukausku.